Straipsnis publikuotas 2020 m. kovo mėn. žurnale MOTERIS

Savanorystės naudą sveikatai įrodo tiek daug tyrimų, kad mokslininkai pataria ją traktuoti kaip vieną iš sveikos gyvensenos elementų. Tokį pat svarbų, kaip sveika mityba ar fizinis aktyvumas.

Ypač naudinga sveikatai yra į kitus orientuota, be išskaičiavimo, o grynai iš altruistinių paskatų vykdoma savanoriška veikla.

JAV „BMC Public Health“ publikuotas tyrimas parodė, kad savanorystė stiprina ja užsiimančių žmonių fizinę ir psichinę sveikatą, didina jų pasitenkinimą gyvenimu, socialinę gerovę, savivertę, laimės jausmą, mažina depresijos požymius ir kitokių psichologinių problemų tikimybę. O savanorius nuolat lydintys dosnumas ir dėkingumas ypač stiprina psichinę sveikatą.

Apie savanorystę – sveikatos ir laimės šaltinį – kalbamės su didžiausios pasaulyje savanoriškos klubinės organizacijos LIONS gubernatore Lietuvoje Daiva Grikšiene. Šiauliuose gyvenanti moteris sako: jeigu tik turi galimybę padaryti gerą darbą – būtinai daryk, net nedvejok. Juk savanorystė veikia bumerango principu: duodi kitam, o iš tikrųjų galbūt net daugiau gauni pats.

Savanoriaujant atgyja pojūtis „aš esu reikalingas“

Daiva mato, kad savanoriavimo tema ypač aktuali dabar, kai pandemijos metu kasdienis gyvenimas, atrodo, slysta iš mūsų rankų, o savanoriška veikla kaip tik grąžina tikėjimo savimi ir kontrolės jausmą.

„Karantinas parodė, kad žmonėms trūksta ne pinigų, o sociumo, bendravimo, buvimo su žmonėmis, kurie padeda atrasti save, su kuriais jautiesi pakylėtas. Karantinas turi tiesioginę analogiją su savanoryste, nes jos pamatas – ne pinigai, o žmogaus empatija, jo požiūris, nuostatos, vertybės“, – įsitikinusi nuo 2004 metų savanoriaujanti LIONS vadovė.

„Savanoriška veikla užsiimantys žmonės daug dažniau išgyvena tokius jausmus kaip dosnumas, dėkingumas, empatija, atjauta, geranoriškumas. Savanoriaujant užplūsta pojūtis „aš esu reikalingas, mano pagalba svarbi kitiems“. Savanoriaujantys žmonės patiria didžiulį prasmės jausmą, jie itin sustiprina gebėjimą įveikti problemas, išplečia savo socialinį tinką, neatlygintinai pagelbėdami netgi įgauna tam tikrų privilegijų – visa tai akumuliuojasi ir daro teigiamą poveikį mūsų sveikatai“, – mokslininkų tyrimus patvirtina Daivos patirtis.

Padėkos nesitiki, bet visada ją gauni

Savanorystė sužadina savotišką laimės efektą – tuo Daiva įsitikinusi jau daug metų. Šis laimės efektas ir keičia gyvenimą, ir duoda atlygį. Nes užsiimdamas savanoriška veikla padėkos nesitiki, bet visada ją gauni: matydamas laimingus, dėkingus žmones, džiaugiesi kartu su jais ir apima jausmas, kad dalis tos jų laimės priklauso ir tau.

Bendraudama su tūkstančiais savanorių Lietuvoje ir užsienyje Daiva tvirtina: „tai, ką žmonės gauna savanoriaudami, yra geriausia patirtis jų gyvenime. Ši patirtis – nepamirštama, ji turi stebėtinų privalumų“.

Vienas iš privalumų: savanoriaujantys žmonės pasakoja, kad jie jaučiasi turį daugiau laiko. Toks įspūdis susidaro todėl, kad savo laiką jie išnaudoja prasmingiau ir įvairiau.

Jeigu gali, bet nedarai – nesiskaito

Jurgis Didžiulis, rudens pradžioje koncertavęs Lietuvos LIONS klubų forume Kaune, dainavo: „jeigu gali, bet nedarai – nesiskaito“. Taip pat jis atviravo, kad mielai koncertuoja nemokamai LIONS klubų savanoriams, nes „savanoriaudamas kitiems savanoriams, tokiu būdu didinu savo socialinį kapitalą“.

D. Grikšienė taip pat akcentuoja, kad „savanorystė padeda mums kaupti socialinį kapitalą, kurti tvirtus socialinius ryšius, įsitraukti į bendruomenę, nesijausti vienišiems, būti prasmingai užsiėmusiems. Dėl to savanoriškose organizacijose ir yra tiek daug žmonių (per praėjusį pusmetį vien Lietuvoje į LIONS gretas įsijungė 7 procentai naujų narių), nes juos traukia ten, kur buriasi panašūs žmonės, gyvenantys pagal tokias pačias, jiems svarbias vertybes“.

Parama žmonėms, savanorių bendrystė ir asmeninis augimas

Pasak D.Grikšienės, savanorystę tvirtai laiko trys kolonos: parama žmonėms, savanorių bendryste ir asmeninis augimas.

„Gali turėti laimingą šeimą, puikius santykius, bet visada verta prisiminti, kad tuo pat metu gali atrasti dar daugiau laimės, darydamas gerus darbus netikėtose vietose. Įsivaizduokite, su bendraminčiais finansiškai padėjote našlaičiui, o paskui netikėtai vieną saulėtą dieną pamatote jį smagiai sportuojantį parke, sporto aikštyne – užplūsta visai kitokio pobūdžio džiaugsmas, malonumo jausmas, gera nuotaika. Arba pagelbsti sergančiam žmogui ir pajauti virpančią ligonio ranką savo delnuose – tas šiltas dėkingumas netgi kūniškai persiduoda. Tai ir yra didžiausias savanorystės apdovanojimas – satisfakcija, kuri apima matant prašviesėjusias, sužibusias žmogaus akis“, – pasakoja D. Grikšienė.

Savanoriauti motyvuoja ir bendravimas su kitais savanoriais, buvimas su bendraminčiais, kurie tave įkvepia, su kuriais tau smagu, su kuriais būnant augi pats. Toks bendravimas praturtina tave patį, padaro gyvenimą kokybiškesnį, atsiranda bendras vertės suvokimas, bendra patirtis.

Trečias dėmuo, kuriuo grįsta savanoriška veikla – tai asmeninis augimas, lyderystė, tobulėjimas. Daiva šmaikštauja, kad savanoriaudamas žmogus nori ar nenori – vis tiek evoliucionuoja.

„Tobulėjimas vyksta neišvengiamai, nes savanoriaujant itin reikalingas lankstumas – ši savybė savaime lavėja. Jokia paslaptis, kad savanoriaujant nieko nėra pastovaus: turimi resursai, žmonės, kuriems reikia padėti, finansiniai ištekliai – viskas nuolat kinta, dėl to reikia elgtis lanksčiai, tačiau tuo pačiu nevalia pamiršti savo misijos. Ką dar duoda savanorystė – gebėjimą spręsti problemas. Tu turi rasti vieną ar kitą būdą, kaip padėti žmonėms, kuriems pažadėjai ir kurie tikisi tavo pagalbos“, – pasakoja LIONS gubernatorė.

Savanoriška veikla – puiki terpė ir kūrybiškumui reikštis, ir iniciatyvumui stiprėti, nes savanoriaudamas gali realizuoti įvairiausias idėjas. Ir tai daryti smagiai, kartu su bendraminčiais kolegomis. Kūrybinį mąstymą savanorystėje geriausiai ugdo principas „imam ir vis tiek padarom“ – tad pasitelkti ne tik tradicinius, bet ir kūrybiškus sprendimus įvairioms situacijoms spręsti.

Pasak Daivos, savanoriaujant ne tik apima jausmas, kad turi daugiau laiko, bet ir pasaulis pradeda atrodyti didesnis. „Savanoriaudamas tarsi užsidedi kitų žmonių akinius, kurie leidžia tau perfokusuoti žvilgsnį, visai kitomis akimis pažvelgti į supančią aplinką, pamatyti kitas perspektyvas, ir dėl to gyvenimas atrodo daug ryškesnis, turtingesnis ir prasmingesnis negu tik sukantis rutinoje darbas-namai-darbas-namai“, – metaforą pasitelkia D. Grikšienė.

Ji neabejoja, kad savanoriaujantys žmonės ir tiesioginiame savo darbe tampa labiau empatiškais, plačiau matančiais profesionalais.

Savanorystei apibūdinti tinka Alberto Kamiu pasakyti žodžiai, kad didžiausia gyvenimo vertybė ir iššūkis yra suprasti kitus žmones ir būti tarp kitų žmonių.

„Man labai patinka, kad savanorystė leidžia ištraukti save iš komforto zonos, nes per naujus iššūkius pamatai ir naujas galimybes, atrandi savyje naujus gebėjimus, sutinki įvairių žmonių, su kuriais kartu gilini savo altruistines paskatas, suki save „geresnės versijos“ link“, – atskleidžia Daiva.

Savanoriaujant realizuojasi pamatinės žmogaus savybės

Iš kur kyla ta šiluma, kurią patiria savanoriaujantys žmonės? Daiva sako, kad savanoriaujant realizuojasi pamatinė žmogaus vertybė – žmogiškumas.

„Visi mūsų sprendimai, kuriantys ateitį, gimsta iš žmogiškumo suvokimo. Šalia jo savanorystėje labai svarbu meilė, plačiąja prasme. Meilė yra galingas įrankis, kuris, kalbant metaforomis, gali pagydyti daugumą sužeistųjų, palengvinti vargstančiųjų gyvenimus, nes meilė niekada nebūna savanaudė – tai žmogiškasis ryšys į abi puses. Savanoriškoje veikloje trapios meilės milžiniška galia padeda keisti žmonių gyvenimus“, – sako D. Grikšienė.

Ji įsitikinusi, kad ir skurstančių vaikų, ir vienišų žmonių, ir taikos pasaulyje bus daugiau, ir mūsų aplinka bus švaresnė, jeigu mes dažniau dalinsimės savo meile – ji verčia didžiulius kalnus ir kuria fantastiškus pokyčius.

Savanoriška veikla rodo ir bendrystės galią – sutelkus jėgas, viskas yra įmanoma.

„Bendruomeniškumas, bendra veikla ir bendra egzistencinė patirtis, draugystė ir kiti socialiniai dalykai žmogui yra be galo svarbūs, kad ir kaip jis juos neigtų. Visada sakau, kad verta būti savanoriu tam, kad tikrai taptum bendruomenės dalimi. Ypač tai prasminga jaunimui, kuris natūraliai ieško bendruomenės, kuriai norėtų priklausyti, ir jeigu neatranda prasmingos bendruomenės, pavyzdžiui, savanoriškos organizacijos, jauni žmonės nueina į kitas bendruomenes, deja, ir į žalingos prigimties“, – pastebi „liūtė“.

Šių metų vasarį visuomeninių jaunimo LEO klubų atlikta savanoriaujančių 18-30 metų jaunuolių apklausa parodė, kad 96 proc. jų teigia, jog savanoriavimas ir patirtis visuomeninėje veikloje padeda susirasti darbą. Vaikinai ir merginos vardino, kad savanoriaudami jie išplėtė pažinčių ir kontaktų ratą, sustiprino komandinio darbo įgūdžius, išmoko siekti bendro tikslo, įgijo daugiau lankstumo sprendžiant iškilusias problemas, įgijo naujų renginių (ir ne tik) organizavimo įgūdžių, suprato asmeninės atsakomybės svarbą ir pan.

Jie man parodė, kaip svarbu nebijoti būti geram

Savanorystei žmonės paprastai pribręsta, kai pamato ar sutinka žmogų, paskui kurį nori eiti. Taip atsitiko ir pačiai Daivai, kai prieš beveik 20 metų Šiaulių „liūtai“ (taip save vadina LIONS nariai) Juozas Pabrėža ir Alfredas Lankauskas, dalindamiesi savo patirtimi, užsidegimu, filantropinėmis pažiūromis ir jausmais, savo pasakojimais apie didžiausią pasaulyje savanorišką judėjimą LIONS, liūtiškomis idėjomis uždegė ir Daivą.

„Kai būni kalnuose, sako – garsiai nerėkaukite, nes gali atslinkti sniego lavina, tai taip atsitiko man – aš sutikau žmones ir išgirdau jų balsus taip stipriai, kad mane užplūdo lavina minčių, idėjų ir supratimas, kad noriu būti su tais žmonėmis, kurie taip mąsto, taip jaučia, kurie daro gerus darbus ne tik iš pareigos, bet iš vidinio altruistinio jausmo. Jie man parodė, kaip svarbu nebijoti būti geram“, – sako Daiva.

Savanoriaujant visur atsiranda emocija, tavo perduodamas krūvis kitam

Sunkiau, nei pradėti savanoriauti, yra išlikti šioje veikloje. Natūralu, kad ir čia pasitaiko nusivylimų, nepasitenkinimo, be to, nuolatinis savanoriškos veiklos palydovas – finansų trūkumas. Vis dėlto Daiva pabrėžia, kad ne tik finansinė pagalba reikalinga. Ne mažiau svarbus yra žmonių skiriamas laikas, panaudoti asmeniniai gebėjimai, įsitraukimas.

Apklausos rodo, kad vienas iš dalykų, kuris „veža“ savanorius, yra tai, kad jų veikla labai apčiuopiama, arti žmogaus, arti bendruomenės.

„Gyvenime labai svarbios emocijos. Visi puikiai žinome, kad emocija – tai energija, kuri padeda žmonėms sukurti neįtikėtinus dalykus. Ką tu bedarytum savanoriaudamas, prie ko beprisidėtų tavo rankos, emocinės energijos lygmenyje visuomet atsiranda tavo perduodamas krūvis kitam žmogui. Taip kuriasi jaukumas – atsiveria ne tik gyvenimo prasmės kodai, bet atsiranda ir daugiau spalvų gyvenime. Savanoriavimas tam tikra prasme simbolizuoja ir žmonių pasiaukojimą – mylėti ne tik savo šeimą, daryti ne tik tai, kas pačiam įdomu, bet ir tai, kas yra svarbu globaliu mastu“, – jaukiai mintimis dalinasi D. Grikšienė.

Žmogus, kuris nori, padaro daugiau negu tas, kuris gali

„Žmogus, kuris nori, visada padaro daug daugiau, negu tas, kuris gali“, – įsitikina Daiva, bendraudama su 700 LIONS savanorių visoje Lietuvoje.

„Dažnai sakome, kad mes neturime laiko, kad lekiame, bėgame. Nuo ko? Gal geriau pakeisti kryptį ir bėgti pas kažką, t. y. nukreipti savo iniciatyvas į tuos žmones, kuriems kaip oro gurkšnis reikalingas mūsų buvimas šalia, kad šie žmonės galėtų gyventi, gyti, neskursti ir nors lašu turėti daugiau laimės. Sutikdami savanorius LIONS organizacijoje, neprašome daryti kažko papildomai – tiesiog kviečiame darykite tuos pačius gerus darbus, dalintis šypsenomis, ir dar papildomai kaip katalizatorių išnaudoti altruistinį bendruomenės fenomeną“, – kitaip pasižiūrėti į savanorystę skatina D. Grikšienė.

Ji įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus savyje turi dovanas, kurias savanoriaudami galime suteikti kitiems – kruopelę meilės ir dalelytę komforto, kurių socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms labiausiai trūksta.

„Kai žmogus sako „aš neturiu laiko savanoriauti“, greičiausiai tai reiškia, kad „aš nežinau, ką galiu padaryti būdamas savanoriu“ arba „manęs niekas nepaprašė būti savanoriu“, arba „aš nesutikau žmogaus, kuris mane taip įkvėptų ir pakylėtų, kad eičiau savanoriauti“, – pasiteisinimus į tikrovės kalbą išverčia D. Grikšienė.

Ji įsitikinusi, kad kartais sprendimas dėl savanorystės gali atkeliauti ir kitu keliu ar iš kitos pusės: dažnai tereikia apsilankyti savanoriškos veiklos aplinkoje, kad pamatytum kaip greitai pradeda skleistis tavo fantazija, kai reikia duoti ar padaryti ką nors naudingo kitiems konkrečiose situacijose. Nejaučiantiems „pašaukimo“ savanoriauti ji pataria pasielgti labai pragmatiškai – pasimatuoti: pažiūrėti, kada turite laisvo laiko, būtent tuo jums tinkamu laiku susirasti veiklą, kurioje reikia savanorių, ir tiesiog atvykti. Nors vieną kartą.

Savanoriaujant regėti ne tašką, o erdvę aplink tą tašką

Ji teigia, kad savanoriaujant ne tik laiko atsiranda daugiau, bet ir pasaulis tampa didesnis už keturias sienas.

Daiva primena išmintingą istoriją, kuomet mokytojas rodo paveikslą ir klausia mokinių, ką šie mato? Vienas mato tašką, kitas – juodą tašką, trečias – didelį tašką… Mokytojas, išklausęs mokinius, įžvalgiai atkreipia dėmesį: „jūs matote tik tašką, tačiau nė vienas nepastebite tos erdvės, kuri yra aplink tašką“. Analogiškai Daiva sako ir apie savanorystę: tik pradėjęs savanoriauti pamatai, kokia plačių galimybių ir naujų įgūdžių erdvė tau atsiveria.

Dabar Daiva daug laiko ir dėmesio skiria LIONS klubams visos Lietuvos mastu, tačiau iki šiol prisimena pradinį jauduliuką, kai 2004 metais su bendramintėmis Šiauliuose įkūrė pirmąjį Lietuvoje moterų LIONS klubą.

„Mes tryškome entuziazmu parodyti, kad ne tik vyrai gali padaryti didelius darbus žmonijai. Pasauliniu mastu moterys lygiomis narių teisėmis į LIONS judėjimą priimtos tik 1987 metais. Mes buvome pirmos Lietuvoje! Į Šiaulių moterų LIONS klubą susibūrė veiklios moterys, užimančios atsakingas pareigas, savo veiklos sričių profesionalės. Jos tikrai neturėjo daug laisvo laiko, bet vis tiek aktyviai būrėsi į visuomeninį klubą, nes vien profesinis pasitenkinimas ir karjera laimės taurės gyvenime nepripildo. Laimės sąvoka gerokai platesnė – laimė ateina tarnaujant artimui, būnant harmonijoje, realizuojant savo idėjas. Mes nuo pat pradžių mėgaujamės, kad vienas geras darbas veda prie kito“, – savanorystės pradžią prisimena pašnekovė.

Ji tikina, kad visuomeninėje veikloje puikiai atsiskleidžia ir vyrai, ir moterys, tačiau pastebima, kad moterys turi daugiau empatijos, yra labiau organizuotos, geba geriau išklausyti. Beje, visuomeninė veikla puikiai tenkina ir dar vieną, sakoma, labiau moterims būdingą bruožą – kalbėtis.

Susitapatina su pasaulio bendruomene

Ką dar duoda savanoriavimas – galimybę susitapatinti su didele, grandiozinius darbus darančia organizacija.

„Mes save tapatiname su ta bendruomene, kurioje esame, kurios vertybėms pritariame ir kurios atitinka mūsų asmenines vertybes. Kai LIONS bendruomenė kur nors pasaulyje padaro gerą darbą – pastato didžiules Akių klinikas ar ligonines Afrikoje, skiria finansavimą Australijoje kilusių gaisrų, žemės drebėjimo Kroatijoje padariniams likviduoti, nuo sprogimo Libane nukentėjusiem žmonėms pagelbėti, skiria milijonus lėšų kovai su koronaviruso pandemija ir pan. – tada ir mes patys didžiuojamės, jaučiamės dalyvaujantys visuomenės gyvenimo iššūkiuose ir prisidedantys prie visų tų kataklizmų ir stichinių nelaimių pasekmių šalinimo. Gal kiekvieno LIONS nario indėlis ir nėra didelis – aš moku nario mokestį, kartais aukoju, bet svarbiausia, kad, būdama LIONS organizacijos dalimi, jaučiuosi galinti kartu su kitais, pasakysiu drąsiai, pakeisti pasaulio raidos kryptį“, – daug globaliau savanorystės naudą iliustruoja D. Grikšienė.

Taip atsiranda vaikų empatija

Kitas svarbus aspektas, kuris motyvuoja daugybę suaugusiųjų savanoriauti – puikus pavyzdys savo vaikams. Vaikų ir paauglių savanoriavimą tiriantys specialistai teigia, kad vaikų savanoriška veikla yra svarbus jų raidos komponentas, kuris padeda vaikams suprasti savo vietą visuomenėje ir formuoja aukštesnę savigarbą. Užsiimdami savanoriška veikla vaikai išmoksta galvoti apie pasaulį už savo namų ribų, ir tai kloja pagrindą jų empatijai, atjautai, įsitraukimui, elgesiui, vertybėms. Jeigu tėvai savanoriauja kartu su vaikais, tai taip pat teigiamai veikia visų psichinę ir fizinę sveikatą ir stiprina ryšį tarp šeimos narių.

„Pamenu, vienais metais mūsų Šaulių moterų LIONS klubas rinko paramos lėšas 10 metų berniukui Justukui, kuris serga reta genetine liga – Diušeno raumenų distrofija. Tai liga, kuria sergant vaikams palaipsniui atrofuojasi įvairūs raumenys, o nusilpus širdies ir plaučių veiklą palaikantiems raumenims gali ištikti mirtis. Justukui ši liga sparčiai progresavo. Mes organizavome labdaros renginį, kad surinktume lėšų berniuko eksperimentiniam gydymui. Šią istoriją girdėjo, mūsų pagalbą matė ir mano sūnus – jis kaip tik tą vasarą išvyko į tarptautinę LIONS stovyklą Australijoje. Ten jis papasakojo Justuko iš Lietuvos istoriją, o Australijos „liūtai“ kaipmat suaukojo beveik 300 dolerių, įdavė mano sūnui tuos pinigus, kad parvežtų juos Justukui į Šiaulius. Iki šiol atsimenu savo vaiko didelę nuostabą, kaip žmonės kitame žemyne net iki ašarų susijaudina išgirdę nepažįstamo, sergančio, už 15 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos gyvenančio berniuko istoriją ir pradeda rinkti jam lėšas. Tai rodo tą bendrą dvasią: nesvarbu, kuriame žemyne gyveni, nesvarbu, ar esi moksleivis, ar jau brandus „liūtas“, visus savanorius vienija ta pati gerumo idėja ir misija. Taip formuojasi vaikų empatija, nes šiuo atveju mano sūnus suvokia, kad tas berniukas, turintis negalią, yra toks pats kaip ir jis, jo norai ir viltys – tokie patys dideli“, – istorija apie kontinentus sujungiančią savanorystę dalinasi D. Grikšienė.

LIONS gubernatorė prisipažįsta galinti išvardinti dar daugybę argumentų apie savanorystės naudą ir kuriamą vertę. Šio pokalbio pabaigai ji akcentuoja: savanoriaujant ateina suvokimas, kad nieko nėra neįmanomo – tu gali ir pasauliui padėti, ir savo gyvenimą prailginti, ir tiesiog išmokti pasitikėti savimi.

„Pasitikėjimą savimi sukuria savanoriaujant kylantis supratimas, kad aš galiu keisti žmonių gyvenimus, galiu jiems padėti, galiu būti vertingas, galiu įgyti naujų įgūdžių, galiu užmegzti ryšį su naujais žmonėmis ir būti aktyviu bendrumenės nariu, galiu pats plėsti savo karjeros galimybes. Suprantama, kad keisdami kitų gyvenimus, žmonės patys savo gyvenimus darau kokybiškesnius. Jausmas, kad mano savanoriška veikla yra prasminga visiems, kuria empatišką, pilietinę, atsakingą visuomenę“, – įsitikinusi LIONS klubų gubernatorė Daiva Grikšienė.