82-erių savanoris iš Kauno: geriau nuolat daryti mažus gerus darbus, negu vieną kartą kažką didelio

Kaune gyvenantis 82-erių metų Algirdas Lukas Kepežinskas – didžiausio pasaulyje visuomeninio klubinio judėjimo LIONS vienas iš pradininkų Lietuvoje – sako, kad prieš 30 metų organizuoti labdarą buvo lengviau, tačiau dabar – daug įdomiau.

„1990 metais į mus žiūrėjo ir pagarbiai, ir įtariai, nes buvome JAV registruotas klubas – buvome egzotika. Mums ilgai nedavė leidimo steigti paramą žmonėms teikiantį klubą, nes valdininkai buvo pasimetę, Lietuvoje vyko virsmas, dar buvo ryški KGB įtaka, sovietų armija dar neišėjusi, Kaune dislokuota galinga desantinė divizija, savo metu įvykdžiusi perversmą Afganistane. Kaip jiems, vargšams, elgtis? Viskas buvo labai žmogiška“, – sunkią pradžią ir ilgai lauktus leidimus, norint pradėti labdaringos veiklos LIONS judėjimą Lietuvoje, prisimena A.Kepežinskas. Garbaus amžiaus vyras iki šiol aktyviai savanoriauja Kauno LIONS klube.

Kodėl dabar užsiimti visuomenine veikla įdomiau nei prieš 30 metų?

Nepriklausomybės pradžioje LIONS klubams buvo lengviau gauti lėšų, mus paremdavo profsąjungos, jos buvo stiprios ir turėjo savo lėšų. Jeigu reikėdavo kažkur nuvažiuoti – gamyklos padėdavo. Tada jau buvo prasidėję ryšiai su užsieniu ir tapo aišku, kad ši kryptis – iš užsienio atėjusi labdaringa LIONS veikla – turi plėtotis.

Pirmuoju Kauno LIONS klubo prezidentu buvo „Bangos“ susivienijimo profsąjungos primininkas. Atvažiavus svečiams, neturėjome problemų juos priimti ir apgyvendinti aukščiausiame lygyje. Taigi, pradžioje finansiniai sprendimai buvo lengvesni – vadovo nurodymu buvo galima gauti lėšų. Bet tai truko neilgai – iki 1992-1993 m., paskui finansiniai šaltiniai išseko, reikėjo rasti kitų būdų lėšoms pritraukti. Kai situacija pasikeitė, pradėjome rinkti didesnį nario mokestį ir dažniau ne pinigais, o savo darbu teikėme pagalbą. Padėdavome našlaičiams, sodus sodindavome, kapines tvarkydavome.

Tuo laikotarpiu dalis narių paliko klubą, nes kai nebuvo problemų gauti lėšų, tai buvo bepigu dalyvauti labdaros organizacijoje, o kai reikėjo patiems galvoti ir daryti – jau ne visiems patiko. Klubo veikla kito po truputį, kol transformavosi į dabartinę veiklą. Dabar reikia rašyti projektus, organizuoti labdaros renginius, kitais išradingais būdais rinkti lėšas ir atliepti bendruomenės poreikius.

Įdomiau yra dabar – kai turi mąstyti kūrybiškai, pats organizuoti, pats dirbti, pats galvoti. Pati aplinka dabar kitokia, įdomesnė, gyvenimas iš esmės pasikeitė. Anksčiau buvo daugmaž aišku – baigiau aukštąjį, gavau paskyrimą, pradedu dirbti, darau karjerą, augu kaip specialistas ir vadovas. Dabar – viskas sudėtingiau, nes viską turi daryti savo galva, retas kuris turi pagalbos iš šalies. Anksčiau buvo skurdžiau, bet paprasčiau. Tas pats ir LIONS klubų veikloje.

Kaip kilo mintis Kaune pradėti paramos veiklą, kuri užsienyje jau vyko nuo 1917 m.?

Mintis kilo jau 1988 m. Dirbau gamybiniame susivienijime „Banga“, prasidėjo mūsų bendravimas su Olandijos bendrove „Philips“, jos atstovu Hermanu de Lange – jis pats buvo LIONS klubo narys. Jis ir pasiūlė Lietuvoje pradėti LIONS judėjimą, nes Lietuva jau budo, bruzdėjo, jau per visą šalį keliavo Roko maršai.

Reikėjo sukurti 8-9 žmonių raktinę grupę – pakvietėme medikų, inžinierių, dėstytojų, vieną žurnalistę. Kadangi reikėjo dar vietinę valdžią įkalbinti – jie lyg ir netrukdė, bet „tempė gumą“ ir mūsų dokumentus patvirtino tik 1990 m., jau paskelbus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę.

Kokia buvo jūsų veiklos pradžia?

Mes buvome pirmasis LIONS klubas iš buvusios Sovietų sąjungos – egzotika net patiems tarptautinės LIONS organizacijos vadovams, todėl pas mus pradėjo važiuoti klubų atstovai iš užsienio, žiūrėti, kaip mes gyvename, vežti mums vaistų, siūlyti pagalbą. Buvo visokių kursų, paskaitų, galėjome mokytis. Lietuvoje LIONS klubas irgi buvo didelė naujiena, kadangi buvome užsienyje, JAV, registruotas klubas.

Ar tuometinė šalies politinė situacija turėjo įtakos jūsų klubo veiklai?

Papasakosiu istoriją: viena Olandijos firma nusprendė padovanoti Lietuvai vaistų ir atsiųsti juos siuntiniu. Jie sėdo į lėktuvą „Cesna“ ir išskrido į Lietuvą. Praskrido virš Vokietijos, Lenkijos, o Lietuvoje – jokio ryšio nėra, neaišku, kaip tą Kauną pasiekti. Visa laimė, kad nuo Marijampolės į Kauną eina kelias, tuo keliu ir sekė lėktuvas, nusileido Aleksoto aerodrome Kaune, susisiekė su vykdomuoju komitetu ir susirado mus.

Taigi, bet koks atvykimas į Lietuvą tuo metu buvo sudėtingas. Lėktuvai neskraidė iš Vilniaus, visos kelionės vyko per Maskvą. Kai vyko Kauno LIONS klubo inauguracija, mūsų krikštatėviai – Vokietijos LIONS klubo nariai – pirmiausiai skrido į Maskvą – mes juos ten pasitikome.

Trejus metus Kaune gyvavo vienas „liūtų“ klubas, paskui įsikūrė Kauno M. K. Čiurlionio LIONS klubas, vėliau – Kauno Tauro LIONS klubas, o prieš keletą metų – Kauno moterų LIONS klubas.

Ar visuomenė prieš 30 metų žinojo apie visuomeninius klubus?

Supratimas apie visuomeninę veiklą, labdaros klubus jau buvo ir bundančioje Lietuvoje. Tik trūko lėšų, todėl daugiau naudojomės užsienio pagalba ir teikėme paramą našlaičiams, gydymo įstaigoms, silpnaregiams ir akliesiems – iki šiol šios paramos kryptys LIONS judėjime yra vienos pagrindinių. Mūsų klubas nuo pat savo gyvavimo pradžios remia Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą.

Kaip rutuliojosi visuomeninė veikla?

Kaip ir kiekvieną naujovę iš pradžių, 1991-1992 m., mus priėmė įtariai. Bet užsienio klubai ir kompanijos paramą Lietuvai teikė tik su sąlyga, kad visą gautą labdarą administruos tik LIONS klubai. Kai vietinė valdžia pamatė, kad be LIONS klubo net pagalba iš užsienio neateina, suprato, kad LIONS judėjimas yra puiki galimybė tiek paramai, tiek ryšių plėtojimui.

Žinomumas ir žmonių sąmoningumas augo kartu su augančiu klubų ir narių kiekiu. Dabar LIONS klubai pasklidę po visą šalį ir gerai žinomi.

Kaip toliau vyko labdaringo judėjimo plėtra?

Po Kauno LIONS klubo tokie klubai kūrėsi jau visoje Lietuvoje – Šiauliuose, Vilniuje, Panevėžyje, Marijampolėje, buvo ir Visagine – dabar jie jau veikia daugiau kaip 20 šalies miestų. Iki 2004 m. dar nebuvo Lietuvos LIONS klubų apygardos, tad visas Baltijos šalis kuravo Suomijos LIONS atstovai.

Pradžioje nebuvo nei mobiliųjų telefonų, fakso ryšys taip pat buvo ne visiems prieinamas, buvo sunku bendrauti su užsienio kolegomis, sudėtinga surinkti nario mokesčius. Ta mūsų istorija – kaip ir visos Lietuvos. Klubas vystėsi kartu su visos Lietuvos pažanga.

Kokie buvo pirmi užsieniečių įspūdžiai, atvykus į Kauną?

Danijos klubo narys,tuomet atvažiavęs į Kauną, man pasakojo: buvau Indijoje, Afrikoje, tai žinojau, kad ten iškasiu šulinį ir padėsiu žmonėms gauti vandens, o pas jus atvažiavau ir matau, kad jūs gyvenate normalų gyvenimą – tik kukliau.

Kokią veiklą dabar Kaune vykdo visi keturi LIONS klubai?

Kauno LIONS klubai – stiprūs ir veiklūs. Daug renginių darome kartu. Mūsų veikla įvairi, tačiau visada orientuota į strategines tarptautinės LIONS organizacijos kryptis, tokias kaip diabeto prevencija, skurdo mažinimas, aplinkosauga, pagalba žmonėms su regėjimo negalia, onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams ir kitos.

Mūsų veikla nuolatinė, bet ji vyksta tyliai, ramiai – padedi, paremi, suorganizuoji, pats padarai. Ta nuolatinė gerų darbų rutina, kai visi padeda po truputį, yra efektyviau, negu padaryti kažką didelio, bet tik vieną kartą.

Kas palaiko tą vidinį užsidegimą?

Į klubus susirenka žmonės, kurių nereikia motyvuoti, kurie jau žino, kad nori dalį savo gyvenimo skirti savanoriškai pagalbai ir turi tam galimybių. Visi Lietuvoje veikiantys LIONS klubai yra registruoti Amerikoje, per Lietuvos LIONS klubų apygardą ir tiesiogiai gauna visą informaciją apie tarptautiniu mastu vykdomą labdaros veiklą, organizuojamus mokymus, dalinamės sėkmės istorijomis, bendraujame su kolegomis užsienyje. Tai labai įdomi patirtis.

O ta vidinė motyvacija yra daryti gerus darbus ne po vieną, o kartu su vienminčių žmonių būriu. Kai kuriems žmonėms užtenka tik šeimos ar tik darbo kontaktų, o kiti ieško platesnių galimybių, papildomo bendravimo, platesnio akiračio – juk LIONS klubuose dalyvauja pačių įvairiausių profesijų žmonės, jų požiūriai labai skirtingi, labai turtingi, čia vyksta labai įdomus bendravimas. Šalia noro tarnauti savo vietos bendruomenei, asmeninis augimas, kurį gauname klubo viduje ir iš tarptautinės LIONS organizacijos, irgi yra labai svarbi motyvacija.