Statistika „sunki“ – kaip rodo tyrimai, net 60 proc. Lietuvos gyventojų požiūris į neįgaliuosius specifinis – neigiamas arba grynai medicininis, t.y. negalių turintis žmogus tematomas tik kaip visuma vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, kuriuos reikia gydyti. „Nors požiūris į neįgaliuosius visuomenėje keičiasi, tačiau labai nežymiai ir iš lėto – per pastaruosius metus jis pagerėjo tik 1,37 procento“, – teigia Vytautas Gudonis, socialinių mokslų habilituotas daktaras, Šiaulių universiteto profesorius.

Minint Baltosios lazdelės dieną ir prisijungiant prie pasaulinės LIONS Aklųjų dienos (jau daugiau kaip 10 metų Baltosios lazdelės dieną tarptautinis LIONS judėjimas vadina „World LIONS Sight Day“) iniciatyvos, Šiaulių moterų LIONS klubas susitiko su Vytautu Gudoniu, kuris yra paskelbęs ne vieną straipsnį apie asmenų su regos sutrikimais psichikos reabilitacijos, auklėjimo ir integracijos problemas, yra nagrinėjęs neregių kūrybingumo fenomeną, analizavęs, kaip keičiasi kiti žmonių įgūdžiai, sutrikus regėjimui.

Anot mokslininko, tyrimai byloja, kad šalia neįgaliųjų sveikieji jaučiasi nejaukiai, nes juos veikia stereotipai ir nežinojimas, kaip elgtis. Įdomiausia tai, kad dalis neįgaliųjų vaikų realiai dar nesuvokia savo negalios, jos  pasekmių ir kritiškai nevertina savo galimybių. Lygiai taip pat ir jų bendraamžiai. Vaikai labai lengvai priima neįgalųjį žmogų ir bendraudami su juo nejaučia jokio diskomforto – žinoma, jeigu suaugusieji jiems nesuformuoja išankstinės nuostatos. Reikia laiko, sako profesorius, ir per integruotą ugdymą nauja karta ateis su kitokiu požiūriu. „Požiūriai – labai rimtas fenomenas, kuris lėtai kinta“, – teigia šiaulietis.

V. Gudonis, Šiaulių „liūtėms“ pristatydamas savo pranešimą „Aklieji mene, kaip specifinis visuomenės nuostatų atspindys“, kalbėjo apie aklumą įvairiose kultūrose bei akluosius mene. Profesoriaus pranešimas grindžiamas jo asmenine reprodukcijų kolekcija: A. Maknovas „Aklasis muzikantas“ (1864 m.), Rembrantas „Elgeta“ (1631 m.), Breigelis „Sakmė apie akluosius“ (1568 m.), Č. L. Davidas „Elgetaujantis Belizarijus“ (1781 m.), V. Bagdonovič „Vanga“, R. Rudolf „V. Jerošenkos portretas“, B. Duccio „Neregio išgydymas“ (1311 m.), G. F. Watts „Viltis“ (1886 m.).

Aklieji mene – savotiškas fenomenas. V. Gudonis sako, kad galima daryti išvadą, jog žmonių požiūris į neįgaliuosius vienaip ar kitaip atspindi to laikmečio visuomenės vertybių brandą bei pilietiškumo lygį. Neregys muzikantas užfiksuotas net freskose – vienoje iš reprodukcijų matyti, kad net ir Egipto aukštuomenės damos klausėsi nereginčio muzikanto. Vaizduojamojo meno kūriniuose neregiais dažnai tampa elgetos. Mituose, legendose ir biblijoje taip pat daug aklųjų personažų – tokių, kaip neregių globėjos: šv. Liucija, šv. Sicilija, šv. Otilija. Atskira tema – regos negalią turintys garsūs žmonės, personalijos ir jų vaizdavimas dailėje: aklas dainius Homeras, aiškiaregė Vanga, rusų rašytojas N. Ostrovskis, lietuvių poetas A. Jonynas, eruditas ir žurnalistas V. Jerošenka, dainininkė B. Grincevičiūtė, idealizuotų moterų paveikslai. Kartais aklasis paveiksle virsta tiesiog simboliu – pavyzdžiui, aklojo pavidalu vaizduojamas aklas Laikas, aklas Pyktis, akla Viltis, akla Naktis, beraštis ir pan..

Beje, V. Gudonio ir bendraautorių parengtame „Tiflologijos vardų žodyne“ (tiflologija – mokslas apie neregius, regos sutrikimo priežastis) yra aprašytos skirtingų šalių ir įvairių laikmečių 1134 žymesnių aklųjų biografijos. Surinkti faktai byloja, kad ir patys neregiai dažniausiai renkasi  profesijas, susijusios su menu – tampa muzikantais, dainininkais, muzikos mokytojais, rašytojais...